Balandžio 1 dieną, 17. 30 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos jaunimo padalinyje vyks Ingos Radavičienės fotografijų paroda “Čia laikas sustoja ir nieko neskauda” (R.Š.). Tai - festivalio „Žalias ošas” vyksiančio birželio 19 dieną, įžanginis renginys.
Parodoje eksponuojama 22 autorės fotografijos.
Parodos kuratorius - Martynas Jankevičius.
Atidarymo metu gros ir dainuos Jonas Baltokas ir "Jie du".
Paroda veiks balandžio 1d. - gegužės 1d.
LAVIRUOTI ANT HORIZONTO LYNO. Pirmoji Ingos Radavičienės fotografijos paroda
Inga – drąsi ir be galo gyvybinga asmenybė, kuri savyje sėkmingai derina veiklumą ir meditaciją, komunikabilumą ir vienišystę.
Ingos įsižiūrėjimo, įsijautimo į gamtą aplinka tai jos šeimos sodyba netoli Šiaulių. Ingos ir Egidijaus rankomis išpuoselėta atoki erdvė, kuri per ritualines šventes virsta besijuokiančių laimingų žmonių buveine, o šiaip eilinę metų dieną – tai ramybės, buvimo savimi ir su savimi oazė.
Į šią tylos oazę mes galime patekti tik per Ingos pasiūlytą mums langelį – jos fotografiją.
Fotografija pripildyta gamtos alsavimo ir žmogiškojo žvilgsnio, santykio su žemės Motulės mums dovanojamais sąmonės srauto fiksažais.
Ingos fotografinėje kompozicijoje beveik visada yra horizontas, pusiausvyros linija, kuri svarstyklių nenusveria nei vieną, nei į kitą pusę. Jos stabilumo ir pasitikėjimo likimu priežastis, matyt, yra prigimtinės savybės, kurios leidžia Ingai atsiverti pasauliui ne tik kaip įdomiai pašnekovei, renginių organizatorei, vaikų svajonių išpildytojai, bet ir kaip individualiai kūrėjai, keliaujančiai tam tikru, tik jai vienai suprantamu ir būdingu keliu.
Žiūrovų mintys tebūnie panardintos į Ingos sugautus saulėtekius ir mėnultekius, kaip ji sako.
Vanduo, sušalę žolynai, voratinkliai, akmenys, dangus, tiltas, grafinis katino siluetas, jos pačios pėdos, - viskas nuspalvinta nykstančios raudonos spalvos deriniais. Net, regis, saldu burnoje nuo džiaugsmo, kad pavyko nufotografuoti šviesos ir tamsos persiliejimą, oro virptelėjimą, vėją, kuris šiandien toli, už septynių kalnų, už septynių pievų.
Nes viskas, o viskas, taip skausmingai laikina ir taip didingai amžina. Deja.
2022 03 21
Sondra Simana
Sodyba, kurioje dažnai būnu, tai atskiras pasaulis, kuris prasideda tik į ją įžengus. Pabėgusi nuo miesto šurmulio, jaučiuosi, lyg papulčiau į kitą dimensiją. Tai - mano pasaulis ir mano laikas, su visais padūmavusiais rūkais, magiškais saulėtekiais, juodais katinais, su gervių klyksmais ir lakštingalų ulbavimais. Tai laikas, kai alpėji nuo alyvų ir jazminų dvelksmo pavasarį ir šimtamečių liepų žiedų skleidžiamo saldumo, kuriuo kvepia persisunkęs visutėlis oras tyliais vasaros vakarais. Tai laikas, kai iš rūko kyla mėnulio pilnuma ir savo magišku švytėjimu pasidabruoja kiekvieną lapelį. Tai laikas, kai voratinkliuose sužimba įstrigusi rasa... O tu tik viską stebi, įkvepi ir iškvepi - tiesiog kvėpuoji, virpi nuo paprasto pajautimo ir buvimo...
Su meile, Inga