Gegužės 6 dieną Šiaulių akademijos Informacijos centre įvyko Ingos Radavičienės fotografijų paroda “Čia laikas sustoja ir nieko neskauda” . Filosofas Jurgis Dieliautas apžvelgė autorės kūrybą.
Ingos Radavičienės fotografijų paroda “Čia laikas sustoja ir nieko neskauda”. Refleksijos
Antra fotografijų paroda debiutuojančios autorės, ši paroda kelia viltingus klausimus.
Klausimus apie įvairialypes duotybių, temų, principų, koncepcijų užuominas. Gerai valdoma kompozicinė vizualinė sandara, saikingas ir tikslingas spalvų santykis, gebėjimas atsiriboti ir nusišalinti nuo fiksuojamos ir redukuojamos aplinkos. Debiutuojančiai fotografijos baruose autorei tai yra privalumas.
Viena iš autorės nuolat varijuojamų, savaip plėtojamų temų tai saulės galia. Nuo ryškios saulės, nuo gamtinio peizažo saulės plėtros analizės, nuo šviesoraiškos atviro vaizdo iki naktinės šviesos, iki tamsoraiškos, visur ta pati, atsargi ir neprentenzinga ieška. Ieška savo stiliaus, savojo horizonto maršruto, blėstančios detalės, šviesokaitos spalvotų dėmių. Ant stiprių ir patvarių lakštų pritvirtinti fotografijų atvaizdai mus kviečia pasidairyti, pasižvalgyti skirtingose ryškumo galių aplinkose.
Autorė intuityviai ir jausmiškai bando aprėpti peizažinę įtaigą, įspūdžio prasprūstančią raišką, spalvų dėliones. Mus pagauna voratinklio pagunda, žolių besistiebianti galia, vitalizmo perbaina ir kitos aplinkybės. Autorė kiekvieno peizažinio bandymo paraiškoje bando mus įvesti į gamtines atvertis, į šviesokaitos kulminacijas. Čia gausu raiškos, bet autorė neskuba paklusti tiesioginio impulso plėtrai, siekia ieškoti stabtelėjimo, nežymios abejonės, vos pastebimos dvejonės. Įspūdžio išblėsime, spalvų netektyje, permainos kulminacijoje, visur ta pati atsargi pastanga. Vizualinė pastanga įvesti į savo pastabų, refleksijų, ritmų sąsajas. Peizažas turi atsiverti, kompozicinis vėrinys turi suskambėti. Gamtinio ritmo permaina, per spalvos galią, per pokyčio virpesį, per pokyčio blėstančius akordus turi savaip išsirikiuoti šiose akistatose. Autorė tarsi nesiūlo jokios prievartinės akistatos, nepateikia jokios peizažinės prievolės, tiesiog įveda į savo vizualines atvertis ir tose atvertyse mus palieka. Pasilikus tokiose įtakų ir įspūdžių atvertyse, tokiose gamtinėse detalėse, braunantis pro tokius komponentus ir sentimentus, likus tokiose spalvų dėlionėse, visur ta pati vizualinė užduotis. Užduotis išeiti iš duoties ir patirties visumos, grįžti į įspūdžio niuansus, grįžti į atverties galias. Visa tai reiškia bandymą suvaldyti ryškumą, rasti savas kontrastines plėtotės. Savuose peizažo, saulės raiškos aplinkose ir aplinkybėse prisiminti susitikimus, sąskambius.
Fotografija yra visada paviršiaus užduotis. Atvaizdo visumoje reikia neskubėti, savo atvaizdo neskubinti nerti į įsivaizduojamas gelmes, nepasiduoti tikrumo pagundai.
Peizažo stiprybę, gamtinę detalę, permainos tvermę reikia įvesti ar išvesti dviprasmybių ir pokyčių įvairovę. Įspūdyje reikia rasti ne tik aktyvumo, bet ir mus nuolat pasitinkančią pasyvumo galią. Tokią vizualinę galią, tokią vitalizmo trauką, kuri perkeistų įprastus sankykius, matymo ir mąstymo, žiūros ir minties santykius. Peizažinė fotografija savaip redukuoja, savaip koreguoja tolio, atstumo, linijos, dėmės santykius. Ingos Radavičienės fotografijų bandymai užduoda ir daugiau klausimų. Tikėkimės kad šie bandymai išves į išsamesnę ieškos erdvę, suteiks mums dar pkitokias laiko ieškos atvertis, pasiūlys mums naujas užuominas. Autoriniai ieškojimai visada yra atkaklūs ieškojimai nugalėti tikėtinas akivaizdumo pagundas. Nugalėti tiesioginio sankykio, betarpiškumo, tikslingumo sąvartas.
Fotografinio santykio ieška visada yra savojo režimo, savojo reguliarumo ieška. Palikėkime autorei tokios kantrybės, tokios atverties. Tikėdami pirminiu santykiu, asmenine atverties galia. Linkint įveikti įspūdžio įvairovę, peizažo trauką, pojūčių ir jutimų galią. Judant nuo įsivaizduojamos link juntamos tikrovės.
Jurgis Dieliautas
Anima Mundi Academia